?

Log in

pijokystės

Anksčiau ar vėliau pramuša. Pamačiau etiketę - ranka pati čiupo flomasterį ir užpaišė viską, kas nereikalinga. Haha.



Kitos naujienos:
Šalta ble. Jau 11 metų (ir kokios 8 valandos), kaip aš su tuo dalbajobu. Atrodo, visgi iki grabo lentos.  Double ble. Sociofobija pajamė viršų. Tripple ble, tuo ir apsiribosim.


P.S. Atrodo, nesimurkdymas soc. tinkluose tikrai ištrina žmogų iš realybės. Kažkas tame faino yra, nors ne visai suprantu, kas. Ir kažkas ypač bjauraus, bet irgi nelabai įkertu, kame reikals.
Px, tiesą sakant.

Tags:

...

Tags:

zyy...

Nežinau, ko čia užlindau, neturiu laiko.
Pasibėdavosiu gal - mamytė ligoninėj su įsisenėjusia Laimo liga, pusiau paralyžuota. Jau nuo Vėlinių. Joklmn, turėčiau sėdėti Šiauliuose, bet tai kas už mane vaiką į mokyklą leis?
Velniava kažkokia, šiemet visa šeimyna po ligonines tamposi - net ta giminės šaka, kuri Anglijose sėdi.
Einu, kokią koją susilaužysiu, nepadoru sveikai valkiotis, kai visi serga.

sustabdykit planetą, aš išlipu

Jau sukurti vaistai, išpindėjimą gydantys dar didesniu išpindėjimu

Bet tai kaip faaaaina, ane? Jei galvoji, kad tavo gyvenime kažkas negerai, nekeisk gyvenimo būdo - įkalk tablečikę, ir bus tvarka :D Moaaaar, moaaaar!!!

Savaitgalį anyta visą šeimyną, įskaitant mažę, buvo nusitempusi pas šarlatanus išsitirti biorezonansu. Žavinga, kaip žmonės moka plėšti pinigą nuo kvailių. Gerai, kad jai užteko proto leisti man pasilikti namie, ba tikrai ten būčiau supošlinus visą vakarėlį. :)

Beje, jei jau apie ligas - o man visgi rimtai sociofobija. Px, pas veterinorius neisiu, depresiją išsigydžiau (kol kas bent jau), tai ir su tuo susidorosiu. Ne vėžys gi :) Va dėl ko reiktų pasikonsultuot - tai ką daryt su stuburu. Kreivas, rupūžė, jau visai trukdyt pradeda. Ir pati gi kalta, niekas neliepė šitiek metų sėdėt kairę koją po subine pasikišus, kad ir kaip patogu iš pradžių atrodė.

Ai, va, dar buvau susitikus su Adele (ta, kur Karaliūnaitė). Paaiškino galų gale, kaip atrodo laukinės morkos. Jėga :)
Ir barkūnų prisidžiovinau. Ne vaistams - nuo kandžių, ir šiaip, nuo jų (barkūnų, ne kandžių) spinta kvepia tiesiog dieviškai. Dar dėl aromato kelias bitkrėsles įmečiau.
O dar - pirmąsyk paragavau šamienos. Jau kelintą sykį įsitikinu - jei nori normaliai  įvertinti žuvi, virk ją garuose arba kepk orkaitėj. Visa kita yra gero maisto gadinimas.  O jau šamo kepenėlės... :)~~~~~  Ir žuvienė iš likučių - su citrinos žievelėm ir mėtom, mmm...

Aha, ir agurkų ledai. Ir dar išsiviriau obuolių-abrikosų marmelado, ale be gilaus rudens niekam neleisiu jo liest. Ir tie agurkai, omg, kaip man atsibodo marinuot... O juk dar cukinijos laukia. Ir obuoliai. Daug obuolių. Ir vynuogės. O kur dar rudeniniai rankiojimai - grybai, šermukšniai, varnalėšos...
O žiemai į lovelį prisisėsiu žliūgių. Jos gi ir po sniegu sugeba pražyst, tai gal nenugeibs.



Kaip persijungti iš atostogų režimo į darbinį? Vis nepavyksta...

visai naudingi laikažudžiai

Imkit ir žaiskit. Aš vakar beveik dvi valandas taip kažkur pamečiau :)

Nors - žiūrint iš darbinių pozicijų - puikus įrankis susiterlioti mianiškiems dizaino elementams, fono tekstūroms ar tiesiog papiktinti paprastą nuotrauką. Nuo griežtos grafikos iki veltinio ir šilko kaspinų, plius, paprasta nesvietiškai.

***

Kitas smagus smulkmeniukas - SketchSwap
Pravartus, kai užpuola minčių badas. Nupeizalioji kažkokį eskizą - ir vietoj jo gauni kažkieno kito atsitiktinį piešinuką. Toks savotiškas idėjų generatorius.

girgžt

Geros mano kojytės, kalnų kalnelių treniruotos, batukai saldainiukai - minkštučiai, lengvučiai...

Strykt pastrykt, gal kavutės, gal sumuštinukų? Duokautografąneduokbučkį sukasi galvoj, o snukutis papuoštas virtuvinio  kombaino šypsena, ir balsas sugrūstas giliausion kišenėn, kad tik nesimaišytų, kur nereik - nes kiek daug ponų, ir kokie visi gražūs! Tas senas susivėlęs vokietis, kurio asmenybės masė pritrėkštų pusę žemės kvailybės ir nė nepastebėtų. Ir vietinė lakštutė su lakštinais, taip gražiai prašantys dar poros skarbonkių alaus.  Ir tie angliaakiai kumpaknysliai graikų berneliai su bedugniais skrandžiais, kuriuos norėjosi tik čiupti dantimis už sprando, kaip kačiukus, ir bėgte kur nos toliau, kur miškas gražesnis ir samanos minkštesnės... Ir tie visai savi kaimynėliai iš siaubo šalies (pagrandukas pasikorė!), žinantys, kad ketvirtą ryte gaspadinei už česnakinę duoną su marinuotais agurkais reik ir čierkelą įpilt. Rumunai, paškustvos, paliekantys po savęs krūvą prakąstų sumuštinių ir pusiau nusiurbtų puodelių. Ech, su braliūkais tai visai nebuvo ką veikt, nemačiau aš jų  beveik.
Strykt pastrykt, tralialia, ir jau dzin, kad kažkur dega laužai - tau kur kas mieliau atrodo tie minkšti mediniai laiptukai, nuo kurių visiškai nesinori stotis.
Bet ką aš, aš tai sena kliūška, vos krutėjau, o kur dar sociofobija... Būtumėt matę, kaip sukosi mano porininkė Edita! Gelažinė merga, ką ir besakyt.





...o prieš išvažiuojant sakiau - nu va, nors vienas savaitgalis ne virtuvėj...

O vat toks atostoginis

O juk nėr teisybės sviete. Darbas visur tave pasieks, net sėdinčią pas mamytę ant sofos ir narpliojančią siūlus. Beee. Pūkščiu, ariu, prisižadėjau bo.
O siūlų daug. Daug kg... norisi susimest į krūvą, ir kaip katei - niurkt!
O ryt ieškosiuos naujų bačiokų ir kokios nors lino parduotuvės.
O savaitgalį siūsiu ir ausiu, ir kepsiu duoną, ir vedžiosiu šunį. Nors šunį ir šiandien vedžiojau, užsikabliavau - smagu, kai šuo vos ne už pačią didesnis.
O gal eisiu oliaus į Kišenę.
O paskui kažkurią dieną bus reidas su babyte ir dėdule per giminės žemes tvarkyt kapukų, rinkt čiobrelių ir akmenukų, ir įdomių pagaliukų.
O trečiadienį į Varnius. Reiks pasiimti šampūno ir kibira ko nors antiuodinio.
O to užtemusio mėnulio nemačiau. DebĖsai. Kažkaip dzin, tik nervus tam vakarui papjovė.
O šiaip patinka man pietinis naktį - nė gyvos dūšios, lempų, atrodo, irgi nesivargina įjungt... visas Birželio grožis aplink, neužgožtas, nesujauktas, lyg ne mieste būtum.
O ką reiškia sapnuoti, kad senovinėj vaistinėj ant sauso užkuisto akvariumo radai spalvotom utėlėm apėjusį trilobitą?

O davai, kokios nors senos dainos pasiklausom?



geeky stuff is so geeky

Atostogos!!!!!

Priešvasariniai spintų tvarkymai - įpusėta. Šaldytuvas pusiau atitirpintas. Baldai perstumdyti, kompo stalo kojos nupjautos (ohoho, kaip mano kauleliai nuo klišo sėdėjimo buvo persikreipę... kai jau esu priversta sėdėti tiesiai - nėr neskaudančio šmotelio). Liko sulakstyti į mokyklinę uniformų mugę, pažangiausių mokinių šventę Rumšiškėse, iškraustyti pomidorus lauk (galų gale!), sutramdyti pakalnutes, persodinti avokadus, susitvarkyti rūsį ir vonią (rimta generalinė tvarka, ne šiaip sau), persirikiuoti knygas, susikasioti kompostą, bent pusiau susiruošti ir užsiregistruoti Kiruverei,  pasitūsinti su Grumlinais (chebra, tikiuos, šiam savaitgaliui planų neturit?) - ir bus galima dingti iš Kauno kur nors šiauriau.

Bet tai kaip karšta... Išsikrausčiau miegot ant sofos, po vakariniu langu, tai bent jau grynas oras arčiau. Dienom miegu, gyvenu naktim. Šiauriniam pavėsy virš 30, ant pietinio kiemo drąsiai 40. Bijau pagalvot, kiek elektros privynios ventiliatoriai per vasarą...
2487, Sausinio 7-oji, Pūkadienis (vietiniu laiku)
184-oji diena


~kad nepamirščiau~
   
medžiokliai grįžta už 2 dienų
    Paukštinių šventė už 6 dienų (išeina Pėdadienis)
    išklausinėti Risają apie krypvardžius (18 skirtingų + išvestiniai ir pagalbiniai, nieko sau...) PRIEŠ Paukštines.


Šįryt Tarliska atsiuntė raštelį su priminimu, kad pelkių pakraščiai jau pakankamai išdžiūvo, ir jau galima rengti mūsų mažają ekspediciją, ir kad ji iki pet šventės esanti laisva, taigi, mielai mane palydėsianti.
Džiaugiuosi, kad tchralijų popierius kokybe niekuo nenusileidžia mano atsigabentam (gerai jau, žiūrėkim teisybei į akis - vietinis popierius nuostabus, ir toli gražu nėra prabangos dalykas), taigi, taupyti vietos užrašams nereiks. Laikas galąsti pieštukus, haha! Kelioninę rašalinę taip pat reiks papildyti. Ir nepamiršti paviržio, o tai Tarliska ir vėl juoksis, kad žmonės net nesugeba kaip reikiant susiruošti.



2487, Sausinio 8-oji, Šmirindienis (vietiniu laiku)
185-oji diena


~kad nepamirščiau~
    Risaja sutiko paaiškinti visą tą krypvardžių kebeknę iškart po to, kai grįšim iš pelkės. Mainais paprašė nubraižyti jai kelis "egzotiškus" (suprask- žmogiškus) ornamentus, mat ji norinti išsisiuvinėti sijoną Vardinėms. Kiek keista, kad tokiai svarbiai dienai renkasi ne tradicinius raštus, bet tebūnie, negi man gaila.

Kaimą palikom vos praaušus, nespėjau net papusryčiauti. Tarliska kikeno žiūrėdama į mano greitosiomis kramtomą rūkytą besnapio kulšį ir iš terbos byrančius džiūvėsius. O ką daryti, kad labiau rūpėjo susikrauti piešimo reikmenis, nei pietus..

Tiesą sakant, imu ir pati užsikrėsti tuo visuotiniu linksmumu. Jei reikėtų rasti tą vieną vienintelį žodį apibūdinti šiai įstabiai tautai, tai būtų Juokas. Tchralijos gali juoktis iš bet ko ir iš visko (atrodo, tai kažkaip susiję su religija – reiks vėliau išsiklausinėti).

Dar nespėjus pasiekti kelionės tikslo, nosį surietė Deltos kvapas – sodrus pūvančių žolių , saulėje džiūstančių dumblių ir... nežinau. Rūgštus, kiek primenantis šviežias stintas, tačiau keistai žvėriškas kvapas. Tarlisa paaiškino, kad tai ropliūnai taip žymi savo teritoriją (spėju, kad tai ne tie patys gyviai, kuriuos vadina rėplinais; reiks pasitikslinti). Jei pasiseks, sakė ji, gal pamatysim ir pačius ropliūnus – tokiu metu jie, esą, išlendą iš savo plotų „pasiganyti gyvaisiais“. Paklausiau, ką gi reikškia toks keistas žodžių derinys, ir išgirdau dar keistesnį paaiškinima, kurio pusės net nesupratau, tačiau susidariau įspūdį, kad „gyvas“ atitinka mūsų kalboje „žinduolį“. Nežinau, ar šiuo atveju tai reiškia tiesiog gyvavedžius padarus, ar vėl gi kažkokiu keistu būdu susiję su tikėjimu (jūra ir mirtis – beveik identiški žodžiai, o ir tautosakoje visos blogybės visada ateina „iš jūros gelmių“ / „iš už jūrių marių“).

Gal dėl to keisto pokalbio ir nepastebėjau, kada vis labiau žliunganti pieva virto liulančia pelke. Atrodo, ką tik braukiau nuo sijono padurkų kibias smilgas – o čia še tau, jau žiūriu, kad tik nepalikti bato klampioj maurynėj.

Ėjome gana ilgai – iš pradžių pamiške, paskui palei uolėtą skardį, kol pasiekėme upę. Ryto miglose skendinčios salelės atrodė išties mistiškai; net Tarliska trumpam pritūpė ant akmens, kad pasigrožėtų šiuo įstabiu reginiu. Paklausiau, ar jai nepabodo vis tie patys nuo pat mažumės matomi saulėtekiai. „Ne“, atsakė ji, „kiekvienas rytas vis kitoks, nes vis kitom akim į jį žiūriu, ir vis kita širdim matau“. Ką gi, poetiniu polėkiu laputaitės nenusileidžia didiesiems mūsų pasaulio klasikams...

Dar prieš vidudienį pasiekėme savo kelionės tikslą – nedidelę kalvelę maždaug ten, kur didžioji upė išsipina į atskiras gijas, beprotiškai išdrikusias tarp tūkstančių žolėtų salelių. Paklausta, kodėl būtent šią vietą parinko mano stebėjimams, Tarliska atsakė, esą čia ji bent jau nebijosianti palikti manęs kuriam laikui be priežiūros. Cha cha, ačiū tau, rudauodege...

--|||--

Dar nė nepradėjus temti patraukėme atgal. Galima, aišku, buvo pasilikti ir ilgiau – jei ne mano girgždantys nuo eskizavimo pirštai, ir ne ta poezijos vakaronė, kurį kaip tik tą vakarą rengė Tarliskos brolis. Trumpai pasitarę nusprendėme, kad bala nematė jos, tos pelkės... Sausasis sezonas dar tik įpusėjo, bus dar progų patyrinėti ir Deltą, ir upę, o gal net ir pajūrį (jei rasiu bent vieną laputaitę, kuriai užteks narsos eiti su manim „prie tos banguojančios baisybės“).

--|||--

Miego... noriu miego...
Ne, turiu visgi susikaupti ir perpaišyti dalį eskizų į darbinį dienoraštį. Visa kita – ryt, kai pailsėsiu ir išgersiu bent du puodelius saldaus karduogių nuoviro.

(iliustracija)

Begalybė varliagyvių, kaip ir galima buvo tikėtis. Šitas dvi baidykles bent jau pavyko nupiešti tiksliai – ponios kurklės teikėsi ramiai tupėti ant plausių (žr. apačioje; augalas, panašus į lėkštę su šaknimis ir svogūnu ant viršaus). Margakuprė kūma (didesnioji) yra maždaug pusantro sprindžio ilgio, plėšri. Minta smulkesniais varliagyviais ir žuvelėmis. Mažesnioji (pilkoji sprukliukė) – vabzdžiaėdė (labai maloniai kurkia; balsą galima apibūdinti kaip kniaukiančią rūpužę, jei galite tai įsivaizduoti).

Iš visų smulkių Deltoje gyvenančių žinduolių pavyko pastebėti tik maurinę ūdrą (į kairę nuo margakuprės kūmos). Taip pat stebėtinai maža, gal dviejų sprindžių kartu su uodega. Maitinasi žuvimi ir smulkiais paukštukais. Beje, pelkės paukščių šį sykį net nebadžiau stebėti. Jų tiek daug, ir tokia įvairovė, ir visi tokie velniškai smulkūs... Dauguma jų gal tik vos vos didesni už kolibrį. Kada nors kitą kartą, kai susimeistrausiu patogesnį tinklelį gaudymui ir įsigysiu geresnį didinamajį stiklą.

Mėlynoji didžioji „krevetė“ , kaip ką tik man paaiškino ką tik užėjusi Lasija, tai tas pats minėtasis ropliūnas. Po velnių, kas per bjaurastis! Beveik dviejų sieksnių ilgio pabaisa, karaliaujanti visoje pietinėje Deltoje. Nei nuodingas, nei ypatingai nuožmus – tiesiog pats visliausias, ėdriausias ir gyvybingiausias. Medžioja dažniau tuntais, bet kartais ir pavieniui; grobį nudobia paprasčiausiai pritrėkšdamas (galbūt tai paaiškina tą faktą, kad jų mėgiamas duburys iš visos pelkės išsiskiria nuožulniais plikais krantais – tiesa, nesu tikra, ar žolė ten nutrypta, ar tiesiog jie pasirinko tą vietą būtent dėl medžioklei tinkamų krantų). Dėl tos pačios priežasties jų racioną sudaro varliagyviai, smulkūs žinduoliai ir (retkarčiais) paukščiai, bet ne žuvys. Velniava... Atrodo, ropliūnai tchralijų kultūroje užima gana svarbią vietą. Kaip ką tik man paaiškino, mėgiamiausias karštojo sezono užsiėmimas tarp jaunų lapinų yra lažybos dėl rėplūnų teritorinių niautynių (kaip tik pasibaigus medžioklės sezonui, tai yra, netrukus – valio, bus proga išsiaiškinti daugiau). Kažkas su vėliavom (?) ir liemenėm (???!). Beveik nieko nesupratau...

Likę du vėžiagyviai čia perpiešti tik todėl, kad geriausiai spėjau įžiūrėti (likę eskizai neužtikrintai padriki). Kaip jau minėjau, jų čia velnias gyvas. Ne tik akys, bet ir protas raibsta nuo tokios įvairovės.

Puslapio viduryje esantis padaras, beje, toli gražu ne vėžiagyvis. Tai vabalas. Trenkvabalis, jei versti pažodžiui, tačiau mintyse praminiau jį dusia. Du su puse sieksnio. Minta dumbliais. Ėdrus, žvitrus ir visiškai nebailus. Gyvena deltos prieigose, mėgsta šiltesnį pakrančių vandenį, gylyn į pelkę nelenda dėl tų pačių ropliūnų.

Prie „dusios“ uodegos nupiešti visiškai smulkūs padarėliai ir kiaušiniai (lervos? Kas bebūtų...), apie kuriuos kol kas jokių žinių neturiu. Tik tie du, kurie panašūs į kačiukus – jie vadinasi plastukais. Atrodo, iš jų vėliau išsivysto tas „sparnuotas“ gyvis, pavaizduotas tiesiai po trenkvabaliu.

Po galais... nebegaliu, akys pačios merkiasi. Tikiuosi, ryt įspūdžiai dar nebus visiškai išblėsę.