?

Log in

No account? Create an account

Previous Entry | Next Entry

2487, Sausinio 7-oji, Pūkadienis (vietiniu laiku)
184-oji diena


~kad nepamirščiau~
   
medžiokliai grįžta už 2 dienų
    Paukštinių šventė už 6 dienų (išeina Pėdadienis)
    išklausinėti Risają apie krypvardžius (18 skirtingų + išvestiniai ir pagalbiniai, nieko sau...) PRIEŠ Paukštines.


Šįryt Tarliska atsiuntė raštelį su priminimu, kad pelkių pakraščiai jau pakankamai išdžiūvo, ir jau galima rengti mūsų mažają ekspediciją, ir kad ji iki pet šventės esanti laisva, taigi, mielai mane palydėsianti.
Džiaugiuosi, kad tchralijų popierius kokybe niekuo nenusileidžia mano atsigabentam (gerai jau, žiūrėkim teisybei į akis - vietinis popierius nuostabus, ir toli gražu nėra prabangos dalykas), taigi, taupyti vietos užrašams nereiks. Laikas galąsti pieštukus, haha! Kelioninę rašalinę taip pat reiks papildyti. Ir nepamiršti paviržio, o tai Tarliska ir vėl juoksis, kad žmonės net nesugeba kaip reikiant susiruošti.



2487, Sausinio 8-oji, Šmirindienis (vietiniu laiku)
185-oji diena


~kad nepamirščiau~
    Risaja sutiko paaiškinti visą tą krypvardžių kebeknę iškart po to, kai grįšim iš pelkės. Mainais paprašė nubraižyti jai kelis "egzotiškus" (suprask- žmogiškus) ornamentus, mat ji norinti išsisiuvinėti sijoną Vardinėms. Kiek keista, kad tokiai svarbiai dienai renkasi ne tradicinius raštus, bet tebūnie, negi man gaila.

Kaimą palikom vos praaušus, nespėjau net papusryčiauti. Tarliska kikeno žiūrėdama į mano greitosiomis kramtomą rūkytą besnapio kulšį ir iš terbos byrančius džiūvėsius. O ką daryti, kad labiau rūpėjo susikrauti piešimo reikmenis, nei pietus..

Tiesą sakant, imu ir pati užsikrėsti tuo visuotiniu linksmumu. Jei reikėtų rasti tą vieną vienintelį žodį apibūdinti šiai įstabiai tautai, tai būtų Juokas. Tchralijos gali juoktis iš bet ko ir iš visko (atrodo, tai kažkaip susiję su religija – reiks vėliau išsiklausinėti).

Dar nespėjus pasiekti kelionės tikslo, nosį surietė Deltos kvapas – sodrus pūvančių žolių , saulėje džiūstančių dumblių ir... nežinau. Rūgštus, kiek primenantis šviežias stintas, tačiau keistai žvėriškas kvapas. Tarlisa paaiškino, kad tai ropliūnai taip žymi savo teritoriją (spėju, kad tai ne tie patys gyviai, kuriuos vadina rėplinais; reiks pasitikslinti). Jei pasiseks, sakė ji, gal pamatysim ir pačius ropliūnus – tokiu metu jie, esą, išlendą iš savo plotų „pasiganyti gyvaisiais“. Paklausiau, ką gi reikškia toks keistas žodžių derinys, ir išgirdau dar keistesnį paaiškinima, kurio pusės net nesupratau, tačiau susidariau įspūdį, kad „gyvas“ atitinka mūsų kalboje „žinduolį“. Nežinau, ar šiuo atveju tai reiškia tiesiog gyvavedžius padarus, ar vėl gi kažkokiu keistu būdu susiję su tikėjimu (jūra ir mirtis – beveik identiški žodžiai, o ir tautosakoje visos blogybės visada ateina „iš jūros gelmių“ / „iš už jūrių marių“).

Gal dėl to keisto pokalbio ir nepastebėjau, kada vis labiau žliunganti pieva virto liulančia pelke. Atrodo, ką tik braukiau nuo sijono padurkų kibias smilgas – o čia še tau, jau žiūriu, kad tik nepalikti bato klampioj maurynėj.

Ėjome gana ilgai – iš pradžių pamiške, paskui palei uolėtą skardį, kol pasiekėme upę. Ryto miglose skendinčios salelės atrodė išties mistiškai; net Tarliska trumpam pritūpė ant akmens, kad pasigrožėtų šiuo įstabiu reginiu. Paklausiau, ar jai nepabodo vis tie patys nuo pat mažumės matomi saulėtekiai. „Ne“, atsakė ji, „kiekvienas rytas vis kitoks, nes vis kitom akim į jį žiūriu, ir vis kita širdim matau“. Ką gi, poetiniu polėkiu laputaitės nenusileidžia didiesiems mūsų pasaulio klasikams...

Dar prieš vidudienį pasiekėme savo kelionės tikslą – nedidelę kalvelę maždaug ten, kur didžioji upė išsipina į atskiras gijas, beprotiškai išdrikusias tarp tūkstančių žolėtų salelių. Paklausta, kodėl būtent šią vietą parinko mano stebėjimams, Tarliska atsakė, esą čia ji bent jau nebijosianti palikti manęs kuriam laikui be priežiūros. Cha cha, ačiū tau, rudauodege...

--|||--

Dar nė nepradėjus temti patraukėme atgal. Galima, aišku, buvo pasilikti ir ilgiau – jei ne mano girgždantys nuo eskizavimo pirštai, ir ne ta poezijos vakaronė, kurį kaip tik tą vakarą rengė Tarliskos brolis. Trumpai pasitarę nusprendėme, kad bala nematė jos, tos pelkės... Sausasis sezonas dar tik įpusėjo, bus dar progų patyrinėti ir Deltą, ir upę, o gal net ir pajūrį (jei rasiu bent vieną laputaitę, kuriai užteks narsos eiti su manim „prie tos banguojančios baisybės“).

--|||--

Miego... noriu miego...
Ne, turiu visgi susikaupti ir perpaišyti dalį eskizų į darbinį dienoraštį. Visa kita – ryt, kai pailsėsiu ir išgersiu bent du puodelius saldaus karduogių nuoviro.

(iliustracija)

Begalybė varliagyvių, kaip ir galima buvo tikėtis. Šitas dvi baidykles bent jau pavyko nupiešti tiksliai – ponios kurklės teikėsi ramiai tupėti ant plausių (žr. apačioje; augalas, panašus į lėkštę su šaknimis ir svogūnu ant viršaus). Margakuprė kūma (didesnioji) yra maždaug pusantro sprindžio ilgio, plėšri. Minta smulkesniais varliagyviais ir žuvelėmis. Mažesnioji (pilkoji sprukliukė) – vabzdžiaėdė (labai maloniai kurkia; balsą galima apibūdinti kaip kniaukiančią rūpužę, jei galite tai įsivaizduoti).

Iš visų smulkių Deltoje gyvenančių žinduolių pavyko pastebėti tik maurinę ūdrą (į kairę nuo margakuprės kūmos). Taip pat stebėtinai maža, gal dviejų sprindžių kartu su uodega. Maitinasi žuvimi ir smulkiais paukštukais. Beje, pelkės paukščių šį sykį net nebadžiau stebėti. Jų tiek daug, ir tokia įvairovė, ir visi tokie velniškai smulkūs... Dauguma jų gal tik vos vos didesni už kolibrį. Kada nors kitą kartą, kai susimeistrausiu patogesnį tinklelį gaudymui ir įsigysiu geresnį didinamajį stiklą.

Mėlynoji didžioji „krevetė“ , kaip ką tik man paaiškino ką tik užėjusi Lasija, tai tas pats minėtasis ropliūnas. Po velnių, kas per bjaurastis! Beveik dviejų sieksnių ilgio pabaisa, karaliaujanti visoje pietinėje Deltoje. Nei nuodingas, nei ypatingai nuožmus – tiesiog pats visliausias, ėdriausias ir gyvybingiausias. Medžioja dažniau tuntais, bet kartais ir pavieniui; grobį nudobia paprasčiausiai pritrėkšdamas (galbūt tai paaiškina tą faktą, kad jų mėgiamas duburys iš visos pelkės išsiskiria nuožulniais plikais krantais – tiesa, nesu tikra, ar žolė ten nutrypta, ar tiesiog jie pasirinko tą vietą būtent dėl medžioklei tinkamų krantų). Dėl tos pačios priežasties jų racioną sudaro varliagyviai, smulkūs žinduoliai ir (retkarčiais) paukščiai, bet ne žuvys. Velniava... Atrodo, ropliūnai tchralijų kultūroje užima gana svarbią vietą. Kaip ką tik man paaiškino, mėgiamiausias karštojo sezono užsiėmimas tarp jaunų lapinų yra lažybos dėl rėplūnų teritorinių niautynių (kaip tik pasibaigus medžioklės sezonui, tai yra, netrukus – valio, bus proga išsiaiškinti daugiau). Kažkas su vėliavom (?) ir liemenėm (???!). Beveik nieko nesupratau...

Likę du vėžiagyviai čia perpiešti tik todėl, kad geriausiai spėjau įžiūrėti (likę eskizai neužtikrintai padriki). Kaip jau minėjau, jų čia velnias gyvas. Ne tik akys, bet ir protas raibsta nuo tokios įvairovės.

Puslapio viduryje esantis padaras, beje, toli gražu ne vėžiagyvis. Tai vabalas. Trenkvabalis, jei versti pažodžiui, tačiau mintyse praminiau jį dusia. Du su puse sieksnio. Minta dumbliais. Ėdrus, žvitrus ir visiškai nebailus. Gyvena deltos prieigose, mėgsta šiltesnį pakrančių vandenį, gylyn į pelkę nelenda dėl tų pačių ropliūnų.

Prie „dusios“ uodegos nupiešti visiškai smulkūs padarėliai ir kiaušiniai (lervos? Kas bebūtų...), apie kuriuos kol kas jokių žinių neturiu. Tik tie du, kurie panašūs į kačiukus – jie vadinasi plastukais. Atrodo, iš jų vėliau išsivysto tas „sparnuotas“ gyvis, pavaizduotas tiesiai po trenkvabaliu.

Po galais... nebegaliu, akys pačios merkiasi. Tikiuosi, ryt įspūdžiai dar nebus visiškai išblėsę.

Comments

grumlinas1
May. 28th, 2011 08:08 am (UTC)
Oj laukiam laukiam, mes sekvelo laukiam! :)